Ten, kur nuveda kraujo troškimas..

Helena laukė.Stovėjo nulenkusi galvą, rankas gniaužė už nugaros. Jos kūną krėtė drebulys, Eos menėje buvo beprotiškai šalta, bet Helena nesujudėjo, tik juodomis akimis gaudė šešėlius, nardančius ant grindų.

Aplink demonę, sėdinčią nefrito soste, sukosi įvairiausio plauko būtybės, o tai atrodė tikrai neįprastai. Akivaizdu, demonė Eos telkė armiją. Ji buvo… išsigandusi?

-Mano ponia, - neiškentusi kreipėsi Helena į deivę. Ši nustebusi pakėlė akis nuo planų, kuriuos jai tuo metu rodė sukumpusi žmogysta, kūną prisidengusi apsiaustu.

-Ar žinai, kodėl esi čia,  ne kur nors kitur, Akraje?

Deivė pirštais perbėgo popieriaus lapu ir, žiūrėdama į Heleną, bedė pirštu vienoje vietoje

-Nė neįsivaizduoju, mano ponia.

Deivė Eos pakilo iš sosto. Visi, buvę aplink ją, krito ant kelių, šlovindami savo šeimininkę. Eos palengva atsklendė iki priešais sostą stovinčios Helenos ir pakėlė juodaakės merginos smakrą šaltais pirštais.

-Ar žinai, kodėl esi čia? - įtaigiai dar kartą paklausė Eos.

-Ne, - iškvėpdama atsakė Helena. Demonė suėmė merginos riešą ir aštriu nagu skrodė išilgai jos ranka. Kai iš žaizdos pasipylė kraujas, Eos patenkinta sumurkė, o Helena krūptelėjo.

-Kokie Hekrajų princo planai?

-Nežinau.

Deivė nustebusi išrietė plonytį antakį ir nusilaižė princesės krauju aptekusius pirštus. Tuomet jos plonos lūpos pradėjo virpėti. Helena suriko ir puolė ant žemės, laikydamasi kraujuojančios rankos, iš kurios pradėjo kilti dūmai. Žaizda pamažėle plėtėsi ir keistai burbuliavo.

-Turi valandą, Helena, kad jis atsirastų čia. Antraip… pati supranti.

Helena sunkiai atsistojo ir virpančiomis kojomis ėmė slinkti prie išėjimo, sužeistąją ranką gniauždama sveikąja.

-Sebastianai, pranešk Dimitrijui, kad princesė mirs, jeigu tik jis sugalvos kažką prieš mane.

-Tik tak, princese, tik tak, - pašaipiai tarė iš tamsos išlįsdamas vyras. Jis priėjo prie deivės ir įsisiurbė jai į lūpas. Helena atatupsta ir prisidengusi burną slinkosi tolyn.

Kai drakono ir fenikso keliai susikirs antrąsyk - pasaulis neabejotinai…

Kai drakono ir fenikso keliai susikirs antrąsyk - pasaulis neabejotinai…

Neabejotinai… Neabejotinai… Neabejotinai…

Aletas Ketvirtasis iškėlė rankas į viršų. Jo kūnu perbėgo virpulys.

-Tai - Didysis Atsivėrimo Karas, mano meile… Ir tik meilė sustabdys neapykantą. Tik šitaip galima sustabdyti karą. Mano brolis virs drakonu ir tada mes pakilsim aukštai, virš dausų. Tu turi pranešti, kad jie - mirtini priešai, bet kai ateis laikas, bus suprasta, kad jie paprasčiausiai šoka.

Jo žydros akys paskutinįkart atsigręžė į moterį, kurią mylėjo. Aurora buvo nuostabiai graži. Aukšta, pieno baltumo spalvos plaukais ir vyšnių raudonumo lūpomis. Elfė auksinėmis akimis nusibraukė ašarą ir vos linktelėjo.

-Praeis daug šimtmečių ir tada… Tada du karališkosios šeimos Krajai  - feniksas ir drakonas - atstatys mirštančiame pasaulyje balansą.

-Nemirk, - nežemiško grožio balsu tyliai paprašė elfė.

-Mano meile, mes išsaugosime pasaulį. Mano auka - tėra menka žvaigždutė didelėje padangėję.

-Ir ji bus ryškiausia iš visų, - elfė iškėlė smakrą ir atidavė Aletui pagarbą, priglausdama dešinės rankos kumštį prie širdies.

Aletas liūdnai nusišypsojo - kaip karys, drąsiai pasitinkantis savo lemtį. Tada jo kūnas plyšo ir iš jo išsiraitė auksinė liepsna, kuri  priminė neišsiskleidusį edelveiso žiedą.

O kai ji išsiskleidė, giedodamas neužmirštamą giesmę į padangę sparnus iškėlė ugnimi degantis paukštis.

Elfės skruostais tekėjo ašaros, bet ji šypsojosi, žvelgdama pavymui Aleto, skriejančio tolyn į debesis, pasitikti drakono…

***

Mieloji Ofelija,

Tavo žinia mane sukrėtė. Negaliu patikėti, kad Kirtas Arijotas pasirodė esąs vienas iš tų prakeiktų paukštpalaikių. Tokie kaip jis ir aš, visi, turi būti sunaikinti, nes kol gyvens nors vienas iš dviejų prieštaringųjų klanų, niekas kitas negalės gyventi ramiai. Girdžiu, kaip kažkas sėlina laiptais - sugirgždėjo sunkiosios durys. Žinojau, kad ateis diena, kai jie ateis manęs pasiimti. Mano meile, mano gyvenime… Kad ir kur nukeliaučiau po šiandienos, visą likusį gyvenimą lauksiu Tavęs. Siunčiu žinią popieriumi, nes rankos per daug dreba, kad galėčiau susisiekti mintimis. Atėjo mano laikas iškeliauti. Jaučiu, kaip iš senų kovos žaizdų tuoj ims sunktis naujas kraujas. Išsiunčiu šį laišką su ugnimi, su savo sielos broliu feniksu. Kaip jau sakiau, bet kuriam iš paukštpalaikių reikia išskristi. Sudie ištarčiau, jeigu tu dar būtumei gyva, bet, manau, jau laikas, kai mudu susitiksime pragaro liepsnose. Tu, Ofelija, buvai pati blogiausia iš visų. Tik karalienės tarnaitė, bet klastingesnė už ją šimtą tris kartus. Prakeikta drakone, myliu tave ir amžinai mylėsiu.

Prieš pat jo mirtį, mačiausi su Kirtu Arijotu. Jis sakė, kad matė Dimitrijų, iššokantį per rūmų sieną su ryšulėliu rankose. Tas vaikis pabėgo, juk žinojau tai. Žinojai ir tu, kad anksčiau, ar vėliau jis išduos…

Lauk manęs, mylimoji, lauk. Dimitrijus dingo, nežinau, kur. Ką judu rezgėte? Jei tik žinočiau, Ofelija… Jei tik žinočiau…

Kai Dimitrijus į žibalinės lempos apšviestą kambarį ant rankų įnešė mažą kūdikėlį, karalius netikėtai pašoko iš vietos.

-Aš žinojau… Aš žinojau, - nevalingai vapėjo jis, susiimdamas veidą delnais.

Tuomet karalius atsistojo, neapykantos kupinu žvilgsniu pervėrė Hekrajų ir tyliai atsiklaupė. Meldė dievų dabar pat nužudyti jį ir tą demoną Dimitrijaus rankose.

-Tai princesė, mokytojau. Jūsų dukra.

-Ji ne princesė, Hekrajau. Negali būti ir niekuomet nebus. Jos gėris negali pabusti. Negali pabusti nei jos Akrajiškoji, nei Hekrajiškoji pusė. Susirask Grėją, ji mergaitę apsaugos. Tai monstras. Nešk ją iš mano namų, nenoriu daugiau jos matyti. Tu išdavikas, Hekrajau, todėl nešk ją, toli toli, kad mano rankos nepasiektų jos nužudyti.

-Kuo ji vardu, mokytojau? - ilgai tylėjęs nuolankiai paklausė Hekrajų princas. Jis negalėjo nepaklusti savo antrosios motinos, Ofelijos Lerri, liepimui apsaugoti jos dukrą. Dimitrijus prisiekė būti šalia mergaitės tuo, ko jai reikės - nematomu, arba regimu. Draugu, arba priešu. Mylimuoju, arba nekenčiamiausiuoju. Jos gyvenimo dalimi.

-Ji - Žudikė… Kira.

Dimitrijus Sergejevičius dingo, su savimi išsinešdamas mergaitę, o bekarūnis Akrajų karalius tyliai paskendo pats savyje, nenorėdamas pripažinti, kad nuo pat pradžių mylėjo tą mažą, trapų padarėlį.

^^^

Tai vat. Šitas skyrius - didysis kosmosas. Pavartykit senesnius skyrius, kur Kira ieškojo informacijos apie Akrajus ir Hekrajus. Aleto istorijos ištrauka įvyko daug seniau, nei gimė Kira, todėl buvo labai sunku ją įterpti. Būtent todėl šitas įrašas yra toks “iš oro” ir labai labai atsiprašau, bet nemoku daugiau paaiškinti.

Helena rankose laikė kruviną peilį ir sėlino mišku. Jos balta suknelė buvo sudraskyta ir kruvina, princesė rėmėsi tik viena koja, šlubčiojo. Tiesą sakant, dabar ją vargiai bebūtų galima pavadinti princese - akys apdujusios, tamsūs plaukai - jau nusidažę sidabru, veidas sulysęs ir sukritęs.  Visas išdidumas ir manieros - išnykusios. Helena žudė, kaip pirmykštis žmogus. Primatas. Demonas. Jos juodose akyse šokinėjo žvaigždžių ir mėnulio atspindžiai, bet tos akys matė tik raudonus taškus tolyje. Tie taškai buvo jos aukos. Eos žadėjo, kad Helena galės pailsėti, susidorojusi su visais taškais. Ji tikėjosi, kad taškų vis mažėja, bet, pakilus iš paukščio skrydžio, taškai atrodė nesibaigiantys. Šimtai, tūkstančiai, milijonai, milijardai… O Helena ėjo, ėjo ir ėjo, žudė, kankino, naikino. Tik tam, kad galėtų atsikvėpti…

***

Galų gale Arenui pavyko prikalbinti beveik visus vadus ir šie pagaliau sutiko su jo planu. Vienintelis, nusiteikęs griežtai prieš princo Dimitrijaus sumanymą, buvo minotauras Kalvis.

-O kas, jeigu tu vedi mus tiesiai į jos nagus? - suurzgė jis, žinodamas, kokią įtaką turi daugumai čia esančių.

-Į šitą klausimą aš daugiau nebesiruošiu atsakyti, Kalvi. Tai mano paskutinis žodis. Lauksiu vadų susirinkimo atsakymo po dviejų valandų. Viso gero.

Arenas išėjo. Nė neatsigręždamas movė iš kambario, o susierzinę vadai žvalgėsi vienas su kitu.

Princas, užsimovęs tik juodas kelnes, keliavo užlietomis buvusios Venecijos gatvėmis, lyjant šaltam ir skaudžiai duriančiam rūgščiam lietui, žiūrėdamas į vandenį sau po kojomis. Jis ėjo pro parduotuves išdaužytais langais ir per apsemtus tiltus drąsiai iškėlęs galvą. Arenas, kaip ir Helena, buvo pasikeitęs - skruostai įdubę, paakiai juodi, oda pabalusi ir plona, kaip popierius, o kraujagyslės per jas dabar matėsi dar ryškiau. Rūgštusis lietus Hekrajui nepadarė nieko, išskyrus smulkias žaizdeles, kurios tuoj pat užsitraukdavo, baisaus, Dabar jau tamsiai mėlynos tatuiruotės siekė vaikino rankų pirštus, nugaros apačią, buvo apvijusios ištreniruotus pilvo raumenis ir krūtinę, lėtai keliavo kaklu. Arenas nemiegojo jau aštuonias paras, bet baiminosi, kad jeigu užmerks akis - gali ir nebepabusti. Jis žvalgėsi sau per petį, nepatikliai akimis šaudydamas į visas puses.

Ir vis dėlto, Dimitrijus Sergejevičius buvo gražiausias vaikinas visoje planetoje. Kiekvienas jo raumenėlio krustelėjimas buvo kažkoks kitoks - tikro princo.

-Mokytojau! - sušuko vaikinas ir sustojo. Tuomet suglaudė delnus ir kažką sumurmėjo. Kai juos atgniaužė, rankose tyliai pleveno mažos mėlynos ugnelės.

-Raskite jį, - aiškiai įsakė ir sviedė ugneles į orą. Jos kaip mat dingo.

-Mokytojau, aš žinau, kad tu čia! Nenorėk, kad pats ieškočiau, nes tada bus blogai!

Areno balsas aidu nuskambėjo per siauras gatveles ir skersgatvius. Princas įtempė klausą.

Iš pradžių jis girdėjo tik lietų ir jo griaužiamų gondolų šnypštimą, bet po to Arenas išgirdo, kaip tyliai ima kilti vėjas. Ir tuoj pat pasigirdo seno žmogaus balsas, pripildytas pykčio ir neapykantos:

-Tu nelaukiamas čia, Dimitrijau, Nikolo san Klajaus sūnau, nekarūnuotas karaliau ir niekšingas išdavike.

Arenas krito ant kelių ir nusilenkė taip žemai, kad jo plaukų galiukai paniro į vandenį.

-Nesiklaupk prieš mane! Nešdinkis, velnio išpera.

Princas pakėlė galvą. Prieš jį stovėjo garbaus amžiaus vyras tamsiais plaukais ir žydromis akimis. Jo kairiajame skruoste buvo gilus randas, o ant kaklo - daug smulkių įbrėžimo žymių, lyg vyras būtų draskęs sau kaklą.

-Karaliau.. Mokytojau.. Mano šeimininkės mylimasis… Aš turiu žinių. Ir man reikia, kad išklausytumėte.

-Aš ne karalius ir ne tavo mokytojas nuo tada, kai neleidai man mirti, prakeiktasis. Dink iš čia, nesvarbu, ką nori sakyti.

-Po velnių, mokytojau! Hele.. Kira yra jūsų duktė! Aš prisiekiau ją saugoti!

Kažkur toli sugriaudėjo žaibas.

-Aš jos išsižadėjau tąnakt, kai gimė ji ir mirė Ofelija, Dimitrijau… Ne aš buvau tas, kuris prašė ją saugoti. Tai Ofelija tave mylėjo labiausiai. Ji tavimi pasitikėjo, o ne aš.

-Bet…

-Nepertrauk manęs, niekše! Ji neturėjo gimti! Ji - monstras! baisesnis nei aš. Ofelija. Tu. Visi kiti. Ji ž pragaro liepsna, tamsa ir nebūtis. Ji žudikė, kankintoja, demonė. Ar dar vardinti?!

-Mokytojau!

Ir staiga Arenas suprato, ką galvoje turi pražuvėlis Akrajų karalius - savo kraujyje Kira turėjo ne tik Akrajų, bet ir Hekrajų kraujo, o tai reiškė, kad joje galios daugiau, nei įmanoma sutalpinti.

Arenas atsistojo ir užsimojo smūgiui, bet mokytojo ranka pakilo daug greičiau ir sugriebė princo kumštį.

-Drįsti kelti ranką prieš mane?! Mane, hekrajau?! - su panieka išspjovė žodžius Kiros tėvas.

-Aš myliu ją ir net jeigu tu to nepripažįsti, giliai širdyje žinai, kad aš sakau tiesą! Mums reikia tavo pagalbos, kad apsaugotumėme ją, karaliau.

-Aš tau nebe karalius, niekada juo ir nebuvau! Išdavei savo šeimą, savo klaną, savo draugus. Ofelija mirusi. Bet žinai, taip turėjo būti! Kaip nesupranti, kad viskas baigta? Mums nelemta egzistuoti, Dimitrijau! Tavo klaida, kad pamilai, - mokytojas pašaipiai ir piktai prunkštelėjo, - aš jums niekuo nepadėsiu.

Vyras vos tvardėsi, ant jo kaklo iššoko gyslos ir jis dar stipriau sugniaužė Areno kumštį. Pasigirdo trakštelėjimas, bet princas kentėjo.

-Ofelija tave niekintų.

Pasigirdo dar garsesnis Areno kaulų trakštelėjimas ir pasipylė kraujas. Princas pamatė, kad lūžo visi penki pirštai, krumpliai buvo visai sutraiškyti, o iš atviro riešo lūžio plūdo tamsiai raudonas skystis.. Vos po sekundėlės, kitos vaikinas metė žvilgsnį į įsiutusį bekarūnį karalių ir dingo.

^^^

Ar ne per painu? Klausti komentaruose visada geriausia išeitis, tikrai atsakysiu. Ačiū, kad dar nepamiršote šito tinklapio ir labai atsiprašau, kad neįkėliau anksčiau.

Jūsų, Meli.

http://www.youtube.com/watch?v=d1XgsS9CjyI Čia toks trumpas liūdnokas prisiminimų skyrelis gavos, manau, kad šita daina jam tinka. Nu nežinau, nežinau, kas čia gausis. Tiek dar klausimų yra, į kuriuos visus reikia atsakyti. Veliu čia kažką, sakykit, jeigu norit, kad rašyčiau aiškiau ir paprasčiau.

^^^

Arenas klajojo tamsiais urvais, ieškodamas paguodos. Nuo ledu apsitraukusių stalaktitų žemėn krito ir į ledą pavirsdavo ant lubų susikaupę lašai. Princas galvojo apie artėjantį karą. “Kas bus, jeigu nelaimėsime?” vis savęs klausė jis, bet nemokėjo atsakyti. Eos atsukus laiką nebeatsiras praeityje tik jeigu bus tinkamai nužudyta.  Dimitrijus žinojo, kaip. Jis galvojo apie tai bent tūkstantį kartų. Tik smeigti nefrito kristalą į jos širdį, kol akmuo ištirps ir pasės sėklą visame jos kūne. Tik laukti, kol ji pamažėle virs nefrito statula ir sprogs į mažas šukes.

Dimitrijaus Sergejevičiaus elgėsi kaip tikras princas ir niekada nematė toliau savo reikalų. Būtent dėl jo problemų ir pačios blogiausios kompanijos tėvas Nikolas deivei Eos pralaimėjo savo ir šeimos sielas už Dimitrijaus laisvę. Princas atsitokėjo tik išgirdęs kenčiančių šmėklų skausmo riksmus. Jis vėl kreipėsi į Eos, tik šįkart mainais siūlydamas savo paslaugas už šeimos sielų laisvę. Beveik du šimtmečius… Du trečdalius jo gyvenimo demonė spaudė iš jo viską, ką galėjo. Dimitrijų žmonės greitai prisiminė tik kaip šešėliu slenkantį nematomą žudiką.

Pastaruosius dvidešimt metų Hekrajus gyveno apsimetinėdamas vampyru, kad nebūtų susektas nereikalingų žmonių. Eos, pamačiusi, kokią galią nuo pat pirmo susitikimo Kirai turi vaikinas, tuo pasinaudojo. Demonė liepė jam atgauti savo tikrąją būseną ir atsirasti laiku ir vietoje, kad įgautų jos pasitikėjimą. Centre atsirado išdavikų, kurie, arba nežinodami, ką daro, arba tiek supuvę, kad labiau sugesti negalėtų, į nuožmiausios kankintojos rankas atidavė savo princesę.

Sekdamas ją Maltoje, žiūrėdamas, kaip ji gėrisi tuo pakabučiu, Arenas tarsi pamišo. Tąkart pirmą kartą pajuto merginai prieraišumą, bet nesuprato, kokia svarbi ji jam taps. Kad jis ją pamils taip, kad aukotų savo gyvybę ir tikėtųsi, jog ji jam kada nors atleis.

Dimitrijus žinojo, kad Kira mato vaizdinius. Nugirdo Danielą kalbant su Volframu. Bet tik vienintelis Arenas suvokė, jog tie vaizdiniai iš praeities gyvenimo, gyvenimo, į kurį ji sugrįš mirus Hekrajų princui. Atsiradus visai kebeknei su juo, Kiros niekas nebūtų karūnavęs. Kiros galias buvo pavogusi giliai viduje mieganti Helena.

-Dabar būtų Kūčios ir mes vienas kitą sveikintumėme, apsikeistumėme dovanomis, - storam stalagmitui kalbėjo Arenas, - Darenas apsimestų labai piktu, kad švenčiu ir aš, o Kira rausdama iš kišenių išsitrauktų mielas dovanėles ir mes visi apsidžiaugtumėme vien pamatę jos šypsena. Pasibaigus vakarienei Darenas pakiltų ir išeitų niekam nežinomais keliais. Po kelių valandų prie jo prisijungčiau ir aš. Mudu lėtai nusileistumėme uolomis iki Undinių Slėnio ir pasveikintumėme sužeistąsias su šventėmis. Jos, nors ir labai kentėdamos, nusišypsotų, net ir žinodamos, jos Kalėdų ryto gali ir nebesulaukti, jeigu jūra neišmes dar gintaro ir jos negalės juo užsigydyti nuo užteršto vandens nudegintos odos ir kruvinų žaizdų tarp krentančių žvynų. Mes ieškotumėm gintaro visą naktį ir radę padalintumėme joms visoms bent po truputį. Grįžę namo ir vėl nemiegotumėme. Išauštų Kalėdų rytas. Aš bučiuočiau jos lūpas, kvepiančias kava, o visus namus apgaubtų eglės aromatas. Ir tai būtų nepakartojamai nuostabu. Nepakartojamai… gera. Pagaliau jausčiausi kažkuo.

Dimitrijus suklupo ant kelių ir įsirėmė kumščiais į žemę.

-Aš nemoku paleisti tavęs, Kira, ar supranti?! Aš nemoku gyventi be tavęs. Nebemoku. Ir ką daryti, kai tavęs nebėra?!

Ant Dimitrijaus skruosto nukrito šaltas vandens lašas ir vaikinas tarsi pajuto delno prisilietimą ant skruosto.

“Atsistok, Dimitrijau. Atsistok, mano meile, ir parodyk ką aš žinau tave sugebant. Neleisk mano mirčiai nuplaukti su lietum veltui.” tarsi kas sukuždėjo urvo tamsoje ir Hekrajų Princas pasileido bėgti į tą tamsą, net ir žinodamas, kad joje niekas nebelaukia…

-Dabar aš suprantu, kad tu turėjai būti princesė. Įvyko kažkokia klaida. Tai Helena neturėjo egzistuoti, o ne tu. Ir aš noriu, kad tu gyventum. Gautum tai, ko nusipelnei. Tai dar negali būti pabaiga, Kira Akraj.

Vaikinas galvoje jau dabar girdėjo žmonių džiaugsmo šūksnius, pamačius princesę. Jis girdėjo šūkį :

Tebūnie pašlovinta princesė! Tebūnie pašlovinta princesė! Tebūnie pašlovinta princesė!

-Mano ponia, - Arenas priklaupė ir nusilenkė pridėjęs ranką prie krūtinės, - kvietėte.

-Dimitrijau, - šaltai patvirtindama faktą, kad jį išgirdo, atsakė demonė ir mostelėjo ranka stotis. Arenas tvirčiau susisupo į apsiaustą ir pakilo.

-Dimitrijau, aš mąsčiau… - prabilo Eos, atmesdama žvilgančius plaukus. Demonės akys žibėjo. - Kad tu man nebereikalingas. Atlikai savo pareigą ir aš panaikinu savo užkeikimą. Gali eiti.

Arenas norėjo klausti “Ir viskas?”, bet laiku užsičiaupė pagalvojęs, jog demonė ilgai nebus tokia atlaidi. Kol jos protą temdė akla laimė dėl didžiulės sėkmės, Eos nebežiūrėjo, kas vyksta jai palei nosį. Deivė jautėsi stipri, nenugalima, nemirtinga, nežabojama, žiauri… Princas žvilgsniu nuslydo iki Ivės, kuri vis dar buvo panaši į užprogramuotą robotą iš mokslinės fantastikos filmo. Tuomet Hekrajus apsisuko ant kulno ir išėjo.

Helena stebėjo Dimitrijų iš viršutinės ložės, kurios nesimatė būnant apačioje. Princesei sugniaužė širdį. “Pagaliau jis laisvas, Kira. Ilsėkis ramybėje.” buvo jos paskutinė mintis, panyrant į Eos galias ir blogį.

***

Dimitrijus verkė taip, kaip dar niekada per visus savo tris šimtus egzistencijos metų. Jis manė, kad pernelyg suskydo ir, galbūt, jau atėjo laikas atsisveikinti. Kiros nebėra, draugai mirę, tėvai ir broliai pagaliau laisvi iškeliavo į dvasių karalystę… Nebėra nieko, dėl ko būtų verta gyventi. Jis vienas.

-Bet dar yra pažadas, prince, - būtų pasakęs atspindys iš veidrodžio, bet jis, kaip ir visa kita, išnyko.

“Štai ir grįžai ten, kur buvai pačioje pradžioje, Dimitrijau Sergejevičiau. O patyręs, ką reiškia tikras gyvenimo skonis, nebenori gyventi…”

-Bet dar yra pažadas, prince, - pakartotų veidrodis, - Dar yra… Helena.

Arenas žiūrėjo į veidrodį, pats stebėdamasis, kaip greitai jį ryja beprotybė.

“Bent jau Kira mirė ne ta mergaite iš “Melodijos”, kai pirmąkart ją sutikau. Ji užaugo akyse. Subrendo. Virto tikrąja princese ir liūdniausiu kada matytu vilties žiburiu.”

***

Niekas negalėjo tikėtis, kad žinia apie sukilimą ir ypač apie jo organizatorių pasklis tokiu stulbinančiu greičiu. Princas Dimitrijus per dienų dienas kūrė įvairiausias strategijas, pakeisdamas jų detales, viską nuodugniai apsvarstydamas, tuomet pasitardamas su tautų ir klanų atstovais, bet galų gale visos jos pakibdavo šuniui ant uodegos atrasdavus menkutę spragą. Tuomet viskas prasidėdavo dar, ir dar, ir dar kartą, lyg niekada nesustosiantis ratas. Sukilėliai slėpėsi giliai kalnų viduje, kur Eos neapykanta Žemei jų nepasiekdavo, arba tik pridarydavo mažų nuostolių.

Po trisdešimt trijų susirinkimų, trukusių lygiai keturis mėnesius, buvo priimtas verdiktas. Sukilėliai atšaukia visas pajėgas. Tarp kalnų pasklido nepritariantys murmesiai ir pikti rėkalojimai. Niekas nebenorėjo/nebeturėjo kur trauktis. Pro plyšį tarp sienų, žiūrėdamas į nekantraujančią minią įvairių mitinių būtybių, kaip minotaurai, sirenos, laumės, kaukai, milžinai ir satyrai, iki nuo žmonių beveik nesiskiriančių išvaizda klanų narių. Čia buvo beveik visi išlikusieji - ir Pelėdos, ir Vilkai, ir Degančios Kobros… Visi jie susirinko tikėdamiesi, jog mirs kovodami ir  - šnipštas. Dimitrijus Sergejevičius, visų nekęstas šimtmetį ir pradėtas gerbti tik kątik, staiga pareiškia, kad viskas baigta.

-Mes neturėtumėme jiems meluoti, - sugriaudėjo minotaurų vadas, trenkdamas didžiuliu kumščiu per stalą. Jis buvo siaubūnas, žinomas dar iš tų laikų, kai atsirado istorijos apie labirintus. Kadaise šis minotauras, pavadintas Kalvio vardu, buvo maniakas, lėtai žaidžiantis su savo aukomis, kaip katė su pele. Lėtai lėtai jas gąsdindavo ir kankindavo iki skausmingos lėtos mirties. Įvedus taisykles, Kalvis dirdavo savo nešvarius žaidimėlius slapta, o mitinėms būtybėms pasitraukus į pogrindį, tiesiog pradingo pusšimčiui metų. Atsiradęs subūrė visus likusius minotaurus grupėn ir ėmė jiems įteiginėti žiaurumo ir pykčio pilnas teorijas.

Bet minotaurui pritarė ir nykštukė Dalaha.Ji buvo žema moteriškaitė trumpai kirptais plaukais - savo kasų ji gailėjo, tačiau suuosdama, kad artėja karas, ji išmainė kelių metrų ilgio plaukus į odinius karo drabužius ir maistą.

-Mūšų hmonės nasadėz be rheikalo ir valtui! - laužyta žmonių kalba storu balsu šūktelėjo ir nusikeikė nykštukiškai.

Prasidėjo aštri diskusija - naujausiam Dimitrijaus planui pritarė undinės, milžinai, troliai, fėjos, ugnies ir vandens demonai, gabikiai ir beveik visi klanai.

Nusiteikę griežtai prieš liko minotaurai, nykštukai, laumės, klanai, kurie tiesiog iš principo nekentė Hekrajaus ir visi likę. Liko ir neutraliųjų, nepasirinkusių nė vienos pusės, Arenas tikėjosi, kad galės bent dalį jų palenkti savo planan.

-Taigi, galime dalintis į dvi grupes, - galiausiai dviprasmiškai pasiduodamas po kelių valandų riksmų ir barnių paskelbė princas.

Vėl įsisiautėjo riaumojimas. Vaikinas neišlaikęs trenkė kumščiu per stalą ir visi nutilo.

-Dabar… taip… - sušnypštė jis, - Mes pasidaliname į dvi grupes. Mano grupės kariauna - vadai, plius du iš kiekvieno klano, kaip siūliau. Veikiame žaibiškai, tyliai, nepastebimai. Aš užsiimu Akraj, kartu su trimis fėjomis. Mirties šmėklos gali nesikišti, suprantame, kad jūsų neliečia visas šis reikalas ir esame čia tik jūsų dėka. Padėjote daugiau, nei galėjome tikėtis. Antroji grupė apgaubia Eos pilį - jūs būsite likusioji dauguma, puolanti Eos žvėris - nužudę vieną jų, nužudysite mažą dalelę demonės. Prasibraudami į pilį atkreipsite Eos dėmesį ir ji sutelks visas pajėgas į jus, o mes pulsime iš už nugaros ir ją pribaigsime.

Visi kambaryje tylėjo.

-O kas toliau? - nedrąsiai paklausė vandens demonas ir Arenas, pažvelgęs į jį, riebiai nusikeikė - demonas tebuvo vaikas, tik nelemto atsitiktinumo dėka patekęs į visą sumaištį labai per jaunas. Išvaizda jis buvo panašus į žalsvą žmogų tekančia oda

-O tada jūs gausite tai, ką pažadėjau. Laikas bus atsuktas, aš - ištrintas iš istorijos. Niekas nieko neprisimins ir pasaulis bus atitaisytas.

-O kas bus, jeigu… - vandens demonas papurtė vandeniu aptekusius delnais, lyg bandydamas nesinervinti, - Kas, jeigu tai nepavyks ir atsukus laiką pasaulis tiesiog dings kartu su mumis?

Arenas tyliai mąstė, kaip geriau atsakyti.

-Jeigu manyčiau priešingai, neaukočiau savo gyvybės už visa tai. Turite manimi pasitikėti.

Princas liūdnai ir drąsiai nusišypsojo, bet protingojo demoniuko neapgavo - po narsuolio kauke Dimitrijus bijojo. Bet jis linktelėjo. Nes kiti keliai atrodė nebeįmanomi.

^^^

Otumadafakatroli. Ou šit, čia tik man vienai taip atrodo, ar aš biškį netyčia per daug sunarninau šitą istoriją? ;oo Viskas, kituose įrašuose dings visos sąsajos su Narnija, Princais Kaspijanais ir Creepy Spintomis. ;D

Bučiuoju, Meli.

Daniela atsargiai pastūmė duris ranka ir atšoko, bet Centro viduje buvo ramu. Pernelyg ramu.

Mergina iš už diržo išsitraukė pistoletą ir įslinko pro duris, dairydamasi į abi puses. Ji lėtai žigsniavo, atsirėmusi į sieną ir klausėsi kiekvieno žingsnio. Už nugaros užsitrenkė durys ir Daniela, pamiršusi atsargumą, atšoko nuo sienos ir pasileido bėgte. Centras buvo tuščias ir, akivaizdu, nelankytas savaites.

-Kur visi? - pati savęs paklausė Daniela, lėkdama į Ričiardo kabinetą. Nors ir žinojo, kad rasti tėvą gyvą - beveik neįmanoma, mergina naiviai vylėsi, jog tai tik didžiulis nesusipratimas.

Ji nesustodama įbėgo pro duris ir sustojo taip pažįstamame kabinete.

Ričiardas sėdėjo prie stalo ir kažką įnirtingai rašė. Įėjus dukrai jis pakėlė akis ir švelniai nusišypsojo.

-Daniela, laukiau tavęs, - tarė jis.

-Tėti? Negi tai tu?

-Žinoma, aš. Kas gi kitas? O kur Volframas?

-Aš galvojau, kad jūs… Ne, palauk. Tai netikra.

-Daniela, kur Volframas?!

-Ne! Eik šalin!!

Mergina atmerkė akis ir krito į iš niekur atsiradusius stiklus. Prie jos greitai prisistatė du padarai - vilkžmogis ir laumvaikis.

-Kaip ji sugebėjo sudaužyti narvą?

Žiūrėk, ji kraujuoja… Ėėė, ji netenka sąmonės.

-Reikia jį išklausti, kol nenudvėsė.

Daniela apsunkusiomis akimis vedžiojo ratus ore. Truputėlį atsipeikėjusi ji griebė durklą, prikabintą prie bato, ir, smeigusi sau į pilvą, užriko.

-Kalė! - pasiuto klykti laumvaikis, griebė durklą iš Danielos rankos. Buvo per vėlu - Centre Akrajus mokė greitos savižudybės.

-Centras jus visus išžudys, - drebančiu balsu pažadėjo ji ir skaudžiai nusikosėjo, - O Ričiardas pasirūpins, kad niekada nebeprisikeltumėt iš kapo duobės.

-Centro nebėra, o mielasis Ričiardas - lavonas.

Tai taręs laumvaikis pašaipiai išsišiepė ir parodė nešvarius dantis. Danielos sąmonė geso, o ant grindų prie jos plėtėsi kraujo klanas.

-Parodyk, kur jis, - sušnypštė vilkžmogis.

-Ne! - suriko Daniela, bandydama neprarasti minties gijos.

-Parodyk!

-N..e..e..

Daniela sutrūkčiojo ir paskutinįkart konvulsiškai įkvėpė, o tuomet jos gyvybė užgeso. Laumvaikis ir vilkžmogis, susierzinę dėl nesėkmės, paspyrė merginos lavoną ir išbėgo ieškoti Volframo.

Po dviejų dienų

Žemėje savo valią pradėjo vykdyti Chaosas. Visuose užkampiuose slankiojo mirtis pragaro pabaisų pavidalu. Miestuose vyravo agonija, badas ir kraujas. Žmonės pamišo, manydami, kad tai - pasaulio pabaiga. Apokalipsė. Prasidėjo nesibaigiančios audros ir šalių prezidentai, kasdien vis didėjant aukų skaičiui, paskelbė kritinę padėtį. Kai kurie pasislėpė po žeme, kiti liko paviršiuje, treti bandė kovoti prieš Eos šėlsmą religija - kryžiais, švęstu vandeniu ir Biblija. Demonė juokėsi iš jų pastangų ir toliau žudė.

Helena nesugebėjo prisiminti kristalo ir šis užgeso - mirė Markas, taip ir neišgelbėtas. Šmėklos susirinko pažiūrėti į fenomeną - užgesusią mirties šmėklą.

Vilkžmogis netyčia užtiko užmigdytą Volframą - jis mirė nė nespėjęs atsibusti.

Eos kas dieną darėsi vis džiaugsmingesnė ir labiau atsipalaidavusi - visi priešai vieni po kito kratė kojas.

Arenas vaikščiojo po Kiros kambarį. Helenos pėdsakai bandė užgožti ją, tačiau net kvapas kambaryje buvo Kiros, o ne princesės. “Ričiardas, Centro žmonės, Darenas, Daniela, Volframas ir tiedu” mąstė sau Hekrajus, “Vieną po kito ji žudo visus, nepalikdama gyvų. Greitai ateis ir mano eilė”.

Vaikinas paskutinį kartą apžvelgė kambarį ir išėjo su nerimu širdyje. Jis nežinojo, kas laukė už kiekvieno kampo ir nebesuprato, kas yra tikra, o kas tik iliuzija.

Netikėtai jo galvoje užgimė planas.

-Fėjos, elfai, goblinai, nykštukai, driadės, minotaurai ir kiti kilmingųjų klanų draugai ir priešai! Jūsų pasauliams gresia pavojus! Aš, Hekrajų princas, prašau jus susivienyti ir stoti prieš karingąją neapykantos deivę Eos! - kvietė būtybes Hekrajų princas, - Už tai aš siūlau… Savo, paskutiniojo iš Hekrajų GYVYBĘ ir laiko atsukimą! Susivienykime ir Eos mirs!

Visame pasaulyje sugriaudėjo trimitai ir nuskambėjo karo dainos. Prasidėjo maištas tarp magiškojo pasaulio tam, kad išsaugoti Žemę.

^^^

Kaip jau pastebėjote, labai greitai vyksta veiksmas. Tai dėl to, kad noriu šią istoriją kuo greičiau “prastumti” - pastebėjau, kad visiems skaitantiems ji jau be proto nusibodo ir kuo toliau, tuo neįdomesnė ir lėštesnė ji gaunasi.

Helena nubudo visiškai nesiorientuodama laike ir aplinkoje. Princesė neatsiminė, kas nutiko aną dieną, bet galvą maudė, lyg kažkas būtų gerai vožtelėjęs per galvą. Papūtė šaltukas ir Helena nustebusi atsimerkė.

Celėje švietė blausi melsva švieselė. Sienos ir grindys buvo juodos ir blizgios, atrodė, kaip tekantis vanduo. Aukštų lubų net nesimatė tokiame menkame apšvietime. Gultas buvo padarytas iš kažkokio akmens, tačiau ant jo patiestas minkštas čiužinys.

Princesė stipriai užsimerkė ir vėl atsimerkė - rega nepagerėjo. Tuomet ji pabandė pakelti rankas. Sužvangėjo grandinės. Helena prikando apatinę lūpą ir pabandė trūktelėt rankas į šonus, bet visą kūną surakino skausmas. Riešais plūstelėjo karštas kraujas. Princesė suaimanavo, bet pabandė mintimis sutelkti jėgą ir sutrupinti grandines. Heleną nukrėtė elektros srovė.

-Aaa! - nesusilaikiusi cyptelėjo ji ir netoliese pasigirdo žingsniai. Princesė mintyse ėmė keikti save už žioplumą - jos magija čia buvo blokuojama.

Žingsniai nutilo ir porą sekundžių patalpoje buvo tylu, Helena buvo tokia įsitempusi, kad net užgniaužė kvėpavimą.

Kapt, nukrito lašas ir Helena bailiai apsižvalgė. “Kvaiša tu, susiimk” pati sau sukomandavo ir pabandė atsisėsti. Kūnas buvo toks nutirpęs, kad pavyko tik iš antro karto.

“Gerai, pamąstykime… Vakar. Taip, kas nutiko vakar? Aš… Man… Ne, negali būti. Negi tai buvo širdies smūgis ir aš miriau? Ne, ne, ne, ne. Negali būti. Iš kur tos grandinės? Kam jos čia?”

-Tu tikriausiai labai norėtum būti mirusi, ar ne, Helena Akraj? - paklausė akmens šaltumo balsas ir Helena pamatė, kaip tamsoje kažkas suplevėsuoja.

-Kas tu? - princesei tinkamu tonu paklausė Helena.

-Aš? - moteris nusijuokė, - Aš esu tavo košmaras, princese. Aš esu Eos, tamsos, neapykantos ir pavydo deivė. O tu, mirtinga nemirtingoji, esi mano karalystėje.

-Ko nori iš manęs?

Helena pabandė trenkti mentaline jėga į demonę, bet ją ir vėl nukratė. Helena gailiai suriko.

-Tavo jėga čia, Eos karalystėje, yra niekas ir viskas, ką panaudosi, atsigręš prieš tave pačią.

-Ko nori iš manęs? - pakartojo klausimą mergina. Eos tylėjo.

Helena dar, ir dar, ir dar kartą bandė smogti demonei protu, tačiau ją vis nutrenkdavo daug stipresnis smūgis. Po septynių bandymų, kai odoje prasivėrė žaizdos, princesė pasidavė.

-O tu galinga, - stebėdama bevertes princesės pastangas pastebėjo deivė. - Ne kiekvienas ištvertų vieną kirtį, o tu jau devynis kartus sugebėjai bandyti savo laimę. Kokia ištvermė ir ryžtas!

Helena krito ant čiužinio ir apsiblausiusiomis akimis žiūrėjo į tamsą.

-Turi dvi dienas apsispręsti. Mirsi, ar tarnausi man?

Princesės įžūlumas tartum išnyko ir Helena Akraj suvokė, jog dabar nebe ji diktuoja taisykles.

Į merginos delną kažkas įsirėžė. Apčiuopomis princesė suprato, kad tai - kristalas.

“Kas čia?” nusistebėjo princesė ir, išvarginta patirto skausmo, paniro į budrų miegą.

***

-Darenai, sustok, ką tu darai?!

-Man nesvarbu, kad ji mirė, Hekrajau! - suriko vaikinas ir toliau krovėsi daiktus į nutrintą kuprinę. - Aš privalau ją saugoti.

-Kira mirė, kvaily, ir jos paskutinis noras buvo užmušti Heleną! - Arenas bandė pačiupti kuprinę, tačiau Akrajus buvo vikresnis.

-Jeigu ji sugebėjo grįžti į Helenos protą, vadinasi, ji gali grįžti visam. Dimitrijau, po velnių! Mes kalbame apie Kirą, o ne apie ką nors kitą.

Arenas sustingo.

-Tu mylėjai ją, tiesa?

-Tai, Hekrajau, mano reikalas, o ne tavo. Ji pasirinko tave, ir viskas. Nebesigilinkime.

-Darenai, nustok! Kiros nebeišgelbėsi! - Hekrajus sugriebė Dareną už pečių ir papurtė. -Ji mirusi, o mirusieji negrįžta!

-Eik velniop! - riktelėjo Darenas ir išsilaisvino iš Dimitrijaus gniaužtų.

Princas jį paleido ir Darenas užtraukė kuprinę.

-Negi tu vyksti į Eos?! Ar visai išsikraustei iš proto?! Iš ten nebegrįžta nė vienas gyvasis! O pagalvok apie undines! Darenai, baik šitą beprotybę!

Vaikinas, neklausydamas, ką jam kalba princas, išbėgo pro duris. Hekrajus jį pavijo laiptų pusiaukelėje.

-Palik ramybėje undines, Hekrajau, tai ne tavo reikalas. Ne aš išdaviau Kirą, o tu. Tai tu visą laiką buvai kliūtis. Tu ją sunaikinai.

Dimitrijus žiojosi prieštarauti, bet Darenas užsimojęs smogė jam į kairį skruostą. Princas susverdėjo.

-Tu esi išdavikas! Ir jeigu tu pasidavei, nereiškia, kad pasiduosiu ir aš! Tiek ji tau ir terūpėjo…

Darenas apsisuko ir nubėgo laiptais. Dimitrijus be žado žiūrėjo į duris, pro kurias išėjo Akrajus. Pasigirdo variklio ūžesys ir pakeliamų garažo vartų bildėjimas.

-Tu jos vertas labiau, negu aš, - sukuždėjo Hekrajus ir užsimerkęs telepotavosi tiesiai į Eos karalystę.

***

Volframas ir Daniela sėlino Londono gatvėmis. Žmonių buvo maža, kaip reta tokiame dideliame mieste.

-Kur visi?

-Net neįsivaizduoju, Daniela.

Jiedu pasuko ir siaurą skersgatvį - Daniela pirma, Volframas ją sekė, kuris vedė prie mažojo įėjimo į Centrą, žinomo tik nedaugeliui.

-Daniela…

Volframas suėmė merginą už alkūnės ir ji atsisuko.

-Kas?

-Kad ir kas benutiktų… Aš…

Volframas sugriežė dantimis.

-Aš myliu tave, Daniela.

Ji nusišypsojo švelnia šypsena ir pasistiebė, kad pasiektų Volframo lūpas.

-Atleisk man, - tyliai atsiprašė ji ir smeigė didelę ampolę Volframui į nugarą.

***

Acheloją pažadino riksmas. Ji atmerkė akis ir suvokė esanti viena.

-Erebai?..

Kažkur toli pasigirdo dar vienas skausmingas šūktelėjimas ir Acheloja, pažinusi balsą, pašoko ant kojų. Net neapsižvalgiusi po kambarį ji, it kulka, išbėgo pro neužrakintas duris. Koridorių apšvietė žali šviestuvai, sukabinti ant siauro praėjimo sienų.

-Erebai! - dabar jau garsiai sušuko mergina.

-Ne, Acheloja, neik! Čia spąstai! - kažkur sušuko Erebas ir Acheloja pasileido dar greičiau. Koridorius baigėsi ir Acheloja išbėgo į apvalų kambarį. Ji sustojo.

Šis kambarys būtų buvęs tuščias, jeigu ne siena tiesiai prieš Acheloją, kur, grandinėmis surakintas, stovėjo aimanuojantis Erebas. Šalia jo buvo palinkusi moteris, kaip iš pirmo žvilgsnio pamanė Acheloja, tačiau geriau įsižiūrėjusi ji pamatė, kad tai - kačiolakė. Ji kandžiojo Erebo kūną ir šis dabar buvo nusėtas mažomis kandimo žymėmis.

-Ne! - sušuko Acheloja ir vėl pasileido bėgti. Erebas pakėlė galvą ir žvilgsniu maldavo Acheloją stoti, bet buvo per vėlu.

Pirma strėlių papliūpa iššovė iš niekur ir susmigo į Achelojos rankas ir pečius. Mergina nesustojo.

Antrosios strėlės susmigo Achelojai į kojas ir ji, pabėgusi dar porą žingsnių, nukrito. Ji vis bandė stotis ir vis krisdavo. Praslinkus amžinybei Acheloja atsistojo ir lėtai, koja prie kojos, ėmė slinkti link Erebo. Mergina neišleido nė garselio, nors iš jos kojų stirksojo strėlės.

Trečiasis strėlių pliūpsnis nudegino Achelojos pilvą, krūtinę ir nugarą. Viena strėlė pataikė tiesiai į širdį ir Acheloja krito ant kelių. Merdėjantis Erebas stebėjo savo palydovės veidą. “Kas būtų, jeigu būtų?” tyliai savęs paklausė jis, “Atleisk, kad nesugebėjau apsaugoti tavęs”.

-Erebai…

-Acheloja…

-Erebai…

-Acheloja…

Achelojos ir Erebo širdys sustojo tą pačią sekundę, taip, kaip jie visada troško.

^^^

Tai buvo paskutinis priešistorės skyrius. Na, kaip jums? Laukiu atsiliepimų. :)))

Helena blaškėsi lovoje. Ji sapnavo košmarą. Arenas ilgai žiūrėjo į miegančią princesę žinodamas, jog jeigu čia būtų Kira, o ne Helena, jis stipriai ją apkabintų. Tada visi košmarai pabėgtų.

-Dimitrijau… - tyliai sukuždėjo mergina per sapnus.

Hekrajų princas nustebęs išplėtė akis.

Helena nebeprabilo.

***

Volframas su Daniela prieš valandą buvo pradėję išpakuoti naują eksponatų siuntą, popieriaus ir kartono krūva didėjo, o darbo, atrodė, liko tiek pat.

-Ričiardas vis dar neatsiliepia, - lyg tarp kitko pranešė Volframas, - Visi Centro telefonai užblokuoti. Daniela, nenoriu tavęs skaudinti, bet…

-Aš irgi manau, kad atsitiko kažkas blogo.

-Daniela?

-M?

-Pabėgime. Skriskime atgal į Londoną.

Daniela staigiu judesiu atitraukė ranką, delne išryškėjo plona pjautinė žaizdelė nuo aštraus pakavimo popieriaus.

-Tu rimtai?

Volframas tylėjo.

-O kaip Darenas su Arenu?

-Jie neprapuls.

Daniela nuleido rankas ir nudelbė žvilgsnį į žemę. Volframas atsistojo priešais ir suėmė jos delnus.

-Mes pažadėjome ją saugoti, - tyliai prabilo Daniela.

-Mes žadėjome saugoti Kirą, o ne šitą pabaisą. Kira mirė, Daniela. Tai viskas.

-Ji mus suras ir užmuš arba, dar blogiau, užvaldys. Negi nematei, ką ji padarė tiems vargšeliams?

-Na ir kas, Daniela? Mes nebeturime pasirinkimo. Nežinau, kaip tu, bet aš geriau mirsiu bandydamas, o ne jai tarnausiu.

-Ką mes darome, Volframai?

-Aš… nebežinau.

Tąnakt jiedu namo nebegrįžo.

***

Helena ramiai gėrė žalią arbatą ir kulnu mušė sekundes. Kambaryje degė lempa, tačiau su kiekviena minute vis daugiau šešėlių slinko į kambarį. Tai buvo princesės darbas.

Taukšt. Į kambarį tyliai įslenka šešėlis.

Taukšt. Šešėlis slenka kambariu.

Taukš. Pakyla vėjas. Šešėlis įsisuka į verpetą.

Taukšt. Šešėlis nuverčia vazą ir tampa nevaldomu.

Kažkas pabeldžia į duris. Šešėlis sprogsta į milijonus mažų dalelių.

Princesė, papūtusi lūpas, atsistojo ir grakščiai priėjo prie durų. Atidarė jas.

-Dimitrijau, - šaltai pasisveikino ir grįžo atgal prie stalo.

-Helena, - atsakė Arenas ir iš šaldytuvo išsitraukė alaus skardinę.

-Kur kiti trys?

-Nežinau, - paprastai atsakė vaikinas, žinodamas, jog jis vienintelis neprivalo tarnauti savo noru.

-Puiku, - sarkastiškai atkirto princesė ir atbulu delnu sviedė į Hekrajų princą puodelį. Arenas spėjo jį pagauti.

-Atsargiau, princese, - sušnypštė Arenas ir padėjo sveiką puodelį į vietą. Tuomet nužvelgė ją keistai grėsmingu, tačiau gailesčio kupinui žvilgsniu ir pasišalino iš kambario. Helena, pati nesuprasdama, kodėl, sugriežė dantimis ir suspaudė kumščius.

Princesė buvo tokia bejausmė, kad nesuprato tokio jausmo, kaip užgimstanti meilė…

Greitai sutemo. Nebegrįžo nei Darenas, nei Volframas su Daniela. Helena susierzinusi nuėjo į savo kambarį, o Arenas įsijungė televizorių apačioje. Jis žiūrėjo kažkokį filmą, princesė, sėdėdavo ant palangės, girdėjo balsus ir šūvius. Taip pat ji girdėjo, kaip ramiai kitame kambaryje kvėpuoja Erebas ir Acheloja. Jos tarnai. Staiga ji plėšrūniškai išsišiepė. Jos mintyse vėl sukosi pikti planai.

Netikėtai princesės kūną pervėrė skausmas. Širdį nudegino plieniniai liežuviai ir princesė susmuko ant grindų.

***

Arenas išėjo į lauką, išsitraukė telefoną ir surinko numerį. Priglaudė telefoną prie ausies.

-Rytoj. Aš atgabensiu ją rytoj… - tvirtai tarė ir padėjo ragelį.

Tuomet jis užsimerkė ir lėtai įkvėpė. Širdis tarsi sustojo ir princas tyliai nusikeikė.

“Atleisk man, Kira. Vos prieš kelias dienas aš pažadėjau tave saugoti, o išduodu pasitaikius pirmajai progai” pamanė.

Buvo neįtikėtinai šalta, pūtė stiprus vėjas. Medžių šakos mojavo it skestantysis, praradęs paskutinę viltį. Nuo žemės kilo dulkių ir šiukšlių sūkuriukai. Iš dangaus pamažėle pradėjo kristi didžiuliai lašai. Visa tai - ir vėjas, ir šaltis, ir lietus - išdavė, kad artėja didžiulė audra. Kažkur toli nugriaudėjo ir po poros sekundžių Arenas pamatė žaibą.

-Tai neįmanoma, - tyliai pats sau sukuždėjo vaikinas, žiūrėdamas į žaibų nušviestą dangų. Jis staigiai pradarė duris ir grįžo į vidų.

Helena laukė jo apačioje, sėdėdama ant sofos. Priglaudusi delnus prie kelių ir nuleidusi galvą į žemę ji atrodė pažeidžiama ir trapi. Arenas įsitempė, suprasdamas, kaip tobulai princesė gali meluoti.

-Arenai… - tyliai sušnibždėjo ji.

Vaikinas pažiūrėjo į… Kirą?

-Kira? - netikėdamas paklausė ir susiraukė. Tai galėjo būti eilinės princesės pinklės.

-Arenai… - Kira pakėlė galvą ir Arenas dar labiau sutriko. Mergina verkė, bet šypsojosi taip švelniai, kaip sugebėtų tik tikroji Kira.

Arenas puolė prie merginos ir tvirtai sugriebė ją glėbin. Kira priglaudė veidą prie jo kaklo ir švelniai pabučiavo.

-Kaip tu?.. Kodėl?.. Negi tai įmanoma?.. - stebėjosi Arenas, švelniai suimdamas merginos smakrą. Ji atrodė pabalusi ir netvirta.

-Aš čia trumpam, - po kelių akimirkų atsakė ji, - Helena galinga, nesugebėsiu ilgai laikyti kūno.

-Kaip tu grįžai?

-Aš negrįžau, Arenai. Aš atėjau atsisveikinti.

Arenas žiūrėjo tiesiai merginai į akis.

-Jūs… - tęsė ji, - turite ją nužudyti. Helena turi mirti, Arenai.

-Kira, ne! - suriko Arenas, - Ne. Tu gali sugrįžti. Helena negali mirti, jeigu tu dar gyva.

-Bet aš mirusi, - ramiai tarė Kira, - Arenai, aš tikrai nebesugrįšiu, privalote mane paleisti ir leisti išeiti. Mano gyvenimas čia baigtas, tai turi būti. Nužudyk Heleną, gerai? Pažadėk, kad ji mirs. Ji bloga, Arenai. Ji turi mirti.

Arenas žvelgė Kirą, o jo akyse spindėjo ašaros.

-Aš.. pažadu, - galiausiai pasakė, - Rytoj. Ji. mirs.

-Dėkoju tau, Arenai. Ačiū.

-Bet…

Kira nusibraukė ašaras. Jos kūną apgaubė lengvutė šviesa.

-Neišeik, Kira, - paprašė Arenas ir darkart ją apkabino.

-Aš myliu tave.

Tai nuskambėjo taip aiškiai, kad negalėjai sumaišyti žodžių.

Arenas suėmė Kiros veidą ir pabučiavo. Kiros skruostais bėgo ašaros.

-Artėja šviesa, - Arenui į lūpas sukuždėjo mergina, - Sudie, Arenai…

Kira krito jam ant peties ir šviesa išsisklaidė. Nuo kūno pakilo auksinis šviesos dūmas ir, lengvai apsisukęs, išsisklaidė. Arenas pravirko, princesė gulėjo be sąmonės jo glėbyje.

-Aš irgi tave myliu… - užsimerkęs atsakė jis ir pagaliau suvokė, kad Kiros nebėra. Ji išnyko amžiams.

Princesė pradingdavo kasnakt ir grįždavo tik paryčiui. Niekas nežinojo, ką ji veikia ir bijojo kištis į ne savo reikalus - per kelias dienas princesė Kiros draugams pradėjo kelti ne tik baimę ir pagarbą, bet ir nepasitikėjimą.Helenai įėjus į kambarį kalbos tarp Volframo, Areno, Danielos ir Dareno nutildavo. Daniela siūlė susisiekti su Centru ir pranešti jiems apie princesės atgimimą, bet jie žinojo, kad princesė bet kokiu atveju kažkaip apie tai sužinotų ir viską sustabdytų.

Atrodė, jog Kiros veido bruožai pamažėle nyksta, kaip ir prisiminimas apie ją. Arenas, eidamas pro Heleną, nieko nebejautė - nei švelnumo, nei meilės, tačiau liko viena mintis - saugoti ją bet kokia kaina. Nors Helena į Dimitrijų nekreipė nė menkiausio dėmesio, lyg jis visai neegzistuotų, pamažėle joje ėmė gimti kažkoks keistas jausmas, kurio Helena nesuprato ir nė nesistengė pažinti.

Kitą savaitę, vaikinams nesuradus keistųjų mokinių, skleidžiančių stiprią energiją, Helena išsiruošė į mokyklą. Ji iškeliavo kartu su vaikinais, liepusi jiems sėsti į vieną mašiną, o Darenui - dar ir ją vairuoti. Taip pat jis nešė princesės kuprinę.

-Aš ten ilgai neužsibūsiu, Darenai, po pamokos parveši mus. Geriau lauk mūsų mašinoje.

Vaikinas kažką neaiškiai sumurmėjo ir susižvalgė su Arenu. Abiejų akyse degė nepritarimas princesės planams, tačiau, ir vėl, jie nutylėjo…

***

Erebas su Acheloja sėdėjo ant tvoros ir mėgavosi ankstyvos saulutės spinduliais.Mokykloje prasidėjęs šurmulys porą erzino ir jie laukė pamokų pradžios kaip galima toliau.

-Jaučiu, kaip artėja mirtis, Erebai. Princesė pabudo ir mes privalome ją saugoti.

Erebas sugriebė draugės ranką ir nusišypsojo savo visada ramiu veidu, neišduodančio nė vieno blogo jausmo, nesvarbu, ar vaikinas nerimautų, ar bijotų, ar jam neprotiškai skaudėtų… Erebas buvo Achelojos namai, jos šviesa ir gyvenimo prasmė. Ne, tai nebuvo meilė, princesės sargybiniams neįmanoma mylėti kaip paprastiems žmonėms. Acheloja žinojo, ką reiškia meilė, tačiau tai, ką jautė Erebui, buvo daug aukščiau jos. Erebas buvo jos brolis, tėvas, draugas, nuodėmklausys, artimasis, nuoširdusis, nepaliekantysis… Amžinasis. Nebuvo žodžio, kuris galėtų išreikšti jausmus, kuriuos mergina jam jautė. Tai buvo taip stipru, taip tyra ir taip prasminga…

Acheloja negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be Erebo, ji žinojo, kad jiedu mirs tą pat minutę, net tą pat sekundę, nes vienas be kito negalėjo gyventi. Achelojos širdis plyštų, ji mirtų viduje be galimybės vėl surusenti gyvybei, eigu jai tektų išgyventi tokią netektį.

-Žinau, brangioji, žinau..

Erebo žvilgsnis staiga užkliuvo už praeinančios merginos.

-Ei, sveika! - pasisveikino jis, o mergina pakėlė akis. Erebas ir Acheloja vienu metu krūptelėjo. Tos akys… Tos tamsa degančios akys.

-Žinojau, kad jūs būsite čia, - pačia gražiausia angliška tarme prabilo ji, - Mano sargybiniai, stokite man prie šonų.

Nenugalima jėga pakėlė porą ant kojų ir vertė kelti koją, tuomet kitą, žingsniuoti prie princesės. Jie buvo absoliučioje Helenos Akraj galioje.

-Prin.. ce.. se, - trūkinėjančiu balsu kreipėsi į ją Acheloja, - Mums didžiu.. lė garbė pa.. galiau su ju..mi..s su.. sipažin.. ti ir jums tar.. nauti, - merginos sąmonę apgaubė tiršta migla, ji paniro į transą ir lyg robotas klausė galvoje skambančių komandų.

Kur… aš… dingstu?..

***

Erebas vėl pasijautė valdąs mintis, tačiau ne kūną. Jis lyg pabudo iš gilaus įmygio, tačiau buvo paralyžiuotas. Vaikinas suvokė esąs automobilyje, šalia jo sėdėjo Acheloja, priekinėse sėdynėse - princesė ir kažkoks vaikinas. Po sekundės jis vėl paniro į transą ir atsigavo tik nusileidus saulei.

Ryškiai degė lempa. Šviesa net badė akis. Erebas pakėlė nejautrią ranką ir priglaudė ją prie veido.

-Acheloja… - silpnai pakvietė jis.

-Erebai… - taip pat tyliai atsakė mergina.

-Acheloja… - tyliai pakartojo Erebas, paleisdamas nuogąstavimus ir nusiramindamas.

-Erebai… - verkdama palaimos ašaromis atsakė ji.

-Galvojau, kad netekau tavęs, - pasakė jiedu kartu ir apgraibomis surado vienas kito ranką, neatsimerkdami prieš tą ryškią šviesą.

Jie taip gulėjo kurį laiką, mėgaudamiesi vienas kito kvėpavimu ir kas sekundę vis labiau nusiramindami.

-Mes tik šachmatų figūrėlės didelėje ir stiklo šukėmis klotoje lentoje, - netikėtai tarė Erebas.

-Princesei mes nerūpime, esame lėlės jos gniaužtuose. Kas mes, Erebai? Pėstininkai?

-Greičiau rikiai. Esame sargybiniai - per arti karalienės, per daug nuo jos priklausomi. Galingesni, stipresni, bet kartu lengviau pažeidžiami.

-Ar susimąstei, koks būtų žaidimas be karalienės?

-Tai būtų šachas ir matas.

-Kodėl?

-Nes karaliui plyštų širdis, - vėl ramiai šypsodamasis atsakė Erebas, stipriau suspausdamas Achelojos delną.

-O kas šio žaidimo karalius?

-Nežinau, Acheloja..

-Erebai..

-Acheloja…

-Erebai…

Jie susikabino už rankų ir vėl paniro į gilią, juodą miglą, nežinodami, kokius siaubingus dalykus gali padaryti jų kūnas, valdomas Helenos Akraj.

^^^

Sveiki. Kuo toliau, tuo didesnis š*** gabalas yra ši istorija. Net nebežinau, ar apsimoka ją tęsti. Pagyvensim, pamatysim. Gero vakaro. ;**

-Sveikas, Sebastianai, senas drauge.

Princesė šypsena apdovanojo bare sėdintį ir viskį gurkšnojantį vyriškį. Jam buvo ne daugiau trisdešimties, plaukai siekė smakrą ir buvo vešlūs, tamsūs. Oda tamsi, kaip čigono, o nosis kumpa. Vyras jis nebuvo gražus, to nepaneigsi, tačiau kažkas savito jo išvaizdoje traukė lyg magnetas. Ne kiekvienas galėjo suvokti, kad tai magija.

-Mes pažįstami? - paklausė jis ir atisuko į damą, vienu gurkšniu išmaukdamas visą likusį stiklo turinį.

-Nagi, lorde, neatrodo, kad būtumėte pasikeitęs. Dar tik pirmadienis, o jūs jau gerokai įkaušęs. Panašu, kad seni įpročiai net po šimtmečių nesikeičia.

-Man rodos, atpažįstu šias gaideles. Žinojau, kad jūs atgimėte, princese. Malonu jus matyti.

Mergina, apsivilkusi trumpa, aptempta raudono šilko suknele, kuri menkai ką dengė, užsiropštė ant aukštos baro kėdės ir gundomai užkėlė vieną koją ant kitos.

-Pėdseky, turiu tau užduotį, - meiliai prabilo princesė, neva netyčiomis prisiglausdama kojomis prie vyro.

-Klausau, princese. Kaip visada - nuolankus jūsų tarnas.

-Ko prašysi mainais?

-Tik jūsų istorijos.

-Puiku. Reikalas toks - merginą, kuri gyveno šiame kūne prieš mane, tą, kuri pakeitė ir įšaldė mane, kažkas persekiojo ir bandė nužudyti. Tas žmogus žinojo, kad giliai jos kūne egzistuoju aš ir jog laikui bėgant pabusiu. Noriu, kad surastum jį ar ją ir nužudytumei.

-Be problemų.

-Tai nebus paprasta. Tam žmogui tarnauja kur kas baisesni padarai, negu gali įsivaizduoti.

-Tai jau mano reikalas, princese. Tai įvykdysiu be sunkumų.Gal galėčiau jus pavaišinti gėrimu?

Princesė nusišypsojo akinančia šypsena ir paprašė padavėjo brangiausio raudono vyno.

-Panašu, jog ne aš vienas negaliu atsisakyti senų įpročių. Taigi, princese, turime marias laiko ir aš noriu išgirsti jūsų istoriją.

Helena godžiainugėrė gėrimo ir prabilo.

-Ar atsimeni Grėją, Sebastianai? Ji numatė Hekrajų įsiveržimą ir pasirūpino mano ateitimi. Ji subūrė kraujo ratą ir sukūrė užkeikimą, kuris, atėjus pavojui, mane pradangintų ir užšaldyų laike. Tik Grėjos mirtis mane galėjo atgaivinti, bet ji nenumatė, ką patirs pati. Kadangi po to ritualo Grėja tapo mano kraujo seserimi, ji nebegalėjo panaikinti mano prisiminimų apie ją, Grėja tiesiog tuos prisiminimus pakeitė. Iki pat tos akimirkos mano kūne gyveno kvaiša, kokių reta. Naivi, paika, verksnė, nesusipratėlė, apsimetėlė.. Bet Grėja pasirūpino, kad ji dingtų palikdama kūne visus savo prisiminimus ir sukauptas žinias, vos aš atgausiu galias - tarp kitko, tai įrodo, jog mieloji Grėja nebuvo toks nekaltumo įsikūnijimas, kaip galėjome pamanyti, ji žudikė. Tik, deja, pasitaikė nenumatyta kliūtis - Dimitrijus.

Išgirdęs šį vardą Pėdsekys tyliai suurzgė nežmogišku balsu.

-Nesijaudink, lorde, Hekrajus visai nepavojingas. Kira jį visiškai nukenksmino. Dimitrijus - dabar, Sebastianai, jis pasivadinęs Arenu - man panašus į prijaukintą šunytį. O tie jos “draugai” ne ką geresni, sėlina aplinkui prieštaringais veidais kaip kaimo davatkos. Dar vyno!

Sebastianas nutylėjo suprasdamas, kad iš princesės daugiau nieko nebeišpeš, ir pats užsisakė dar viskio.

-Ką darysite dabar?

-Visų pirma surasiu energijos šaltinius ir iškelsiu puotą, kurioje paskelbsiu apie savo grįžimą ir būsiu karūnuota.

Sebastianas užspringo gėrimu.

-Jū.. jūs ne.. ne.. negalite kalbėti rimtai, - vos išspaudė jis ir ėmė kosėti.

-Aš labai rimtai, lorde. Gaila, tie idiotai nepasistūmėjo į priekį, teks veikti pačiai.

-Na, jūs elgiatės labai rizikingai, princese. Ne visi pritars jūsų sumanymui.

Helena atlošė galvą ir nusikvatojo. Baro lankytojai nustebę atsigręžė pasižiūrėti,o kitą sekundę sustingo. Sebastianas sumirksėjo, bet figūros išliko sustingusios.

-Tegul pabando man mesti iššūkį, - žiauri šypsena iškreipė princesės veidą į grimasą. Dabar ji atrodė pavojingesnė, nei kada nors anksčiau.

Lordas Sebastianas išėjo iš baro po valandos. Grįžęs namo jis pabučiavo nieko nenutuokiančią žmoną, paglostė mažai dukrelei galvą ir nuėjo į vonią. Jo namai buvo jaukūs ir šilti, o Sebastianas jau prieš kelis metus buvo nusprendęs gyventi žmogaus gyvenimą - susirado nuostabią žmoną, kuri pagimdė nuostabią dukrytę. Vyras suvokė, kad šitas džiaugsmas nesitęs amžinai - vieną dieną jis turės prisipažinti žmonai, kad yra Pėdsekys, arba tiesiog dingti iš jų gyvenimo ir niekada nebepasirodyti. Atsukęs čiaupą jis suklupo ant šaltų grindų ir drebančiais pirštais užsidengė veidą, stengdamasis nepradėti kaukti iš baimės ir sielvarto. Sebastianas negalėjo nepaklusti princesei - nebuvo kvailas - moteris per daug galinga ir pernelyg žiauri, kad nesutikęs su jos sąlygomis galėtų kaip nors apsaugoti savo šeimą arba save, tačiau Pėdsekys suvokė, jog prisidėdamas prie Helenos Akraj žaidimo neišneš sveiko kailio.

-Mere! Mere, kraukis daiktus, mes išvykstame! - plačiu smūgiu atlapojęs vonios kambario duris suriko lordas ir puolė į virtuvę. Nei žmonos, nei dukrelės jame nebebuvo.

-Ką gi, ką gi, lorde. Negražu. Panašu, kad dar nesupratote žaidimo taisyklių.

Sebastianas pašoko ir greitai apsisuko - priešais jį stovėjo princesė. Helena iškėlė kairę ranką ir nusilaižė kruvinus pirštus. Lordą supykino ir jis pajautė nebeturįs pagrindo.

-Leiskite priminti jums. Taisykles čia diktuoju aš! - įniršusi princesė staigiu rankos mostu skėlė antausį vyrui, - Saldus dalykas tas kerštas, ar ne, lorde? Ypač tuomet, kuomet kerštauji pats. Gaila, neatrodo, jog vis dar galiu pasitikėti draugais. Skaičiuoju iki trijų, šuneli. Bėk kiek kojos neša ir grįšk su persekiotojo galva. Vienas..

Pėdsekio neliko, princesei nespėjus ištarti “Du”.