Ten, kur nuveda kraujo troškimas..

Dar po metų.

-Markai! Markai, kur tu? - Kira bėgo tamsoje, vis šaukdama brolį.

-Kira, kaip tu galėjai?.. Kodėl tu?.. Nekenčiu tavęs… - prieš ją atsirado du permatomi siluetai.

-Arenai.. - Kirai pristigo kvapo, - Markai… Atleisk man. Atleiskite man abu.

-BAILĖ.

***

-Ne! - sušuko Kira ir pašoko lovoje. Jo skruostai buvo šlapi nuo ašarų. - Ne, ne, ne… Išnykit, maldauju.. Nustokit mane kankinti, - mergina prikando lūpą, suėmė rankomis galvą ir pradėjo siūbuoti pirmyn, atgal.

Tą pačią dieną, kai sužinojo, kas tokia esanti, Kira susirinko visus daiktus ir paliko “Melodiją”. Nuvažiuojant traukiniui, mergina stotyje dar pamatė į paltą susisupusį, visą permirkusį, Areną. Jis Kiros nestabdė, tačiau atrodė sumišęs. Rankoje spaudė mobilųjį telefoną, priglaustą prie ausies.

-Atleisk man, Arenai, - tyliai sukuždėjo žinodama, kad jis, net per lietų, išskaitys žodžius iš jos lūpų.

Tuo pačiu metu moteris, su kuria šnekėjo Arenas, iš įsiučio klyktelėjo nesavu balsu ir vožė kažką į sieną, arba ant žemės. Tačiau jos mintyse jau sukosi nedori planai…

***

-Panele, jus prašė pakviesti, - į Kiros kambarį vos nušvitus įgriuvo jaunutis berniukas.

-Žinoma, Mikelandželai. Žiūrėk, ką tau turiu, - iš kišenės Kira ištraukė stiklinį rutuliuką, kurį pakračius vanduo viduje nusidažo vis kitokia spalva. Mergina žinojo, kad Centro vaikai retai kada gauna kažką gražaus.

-Ačiū jums, panele, - griebdamas rutuliuką padėkojo berniukas. Visą kelią einant į “boso” kabinetą jis įnirtingai purtė rutuliuką, stebėdamasis keistais spalvų žaismais.

-Pa.. panele, aš norėjau pa.. paklausti, - staiga vaikas pradėjo mikčioti. Jis sustojo, nuleido akis į žemę, o berniuko skruostai degė raudoniu. Kira susidomėjusi atsisuko, - Aš norėjau paklausti, ar nitusmnišok?

-Ką? - Kira šyptelėjo.

Mikelandželas sunkiai atsiduso.

-Ar neitumėte su manimi į šokius? - cyptelėjo ir dar labiau išraudo.

Kira vos tramdė šypsena, tačiau, priklaupusi priešais berniuką, ji labai rimtai pažvelgė jam į akis.

-Aš mielai eičiau, Mikelandželai, bet mane tikriausiai jau šiandien išsiųs vykdyti naujos misijos.

Žydros vaiko akytės atrodė nusivylusios. Jam nebuvo dešimties, tačiau akys buvo tokios išraiškingos, tokios jausmingos, tokios… akrajiškos.

-O jeigu spėsite sugrįžti? - jis vis dar vylėsi.

-Jeigu grįšiu, tuomet prisiekiu savo Ženklu, kad eisiu su tavimi į šokius. O kada jie vyks? - pasiteiravo ir atsistojo ant kojų. Jiedu patraukė siauru Akrajų Centro gyvenamojo pastato koridoriumi. Mikelandželas ėmė taukšti apie balių Centre, ir plepėjo neužsičiaupdamas, taigi, Kirai nebereikėjo sukti galvos. Tačiau nors mergina šypsojosi ir vis linkčiojo galva, parodydama, kad klausosi, jos mintys buvo labai labai toli, ir akyse karts nuo karto švysteldavo nerimo šešėliai.

-Na, aš jau eisiu čia, - berniukas ranka parodė į valgyklos pusę, - Sėkmės, panele. Nepamirškite savo pažado.

Kira linktelėjo ir nulydėjo bėgantį vaiką akimis. Vos jam dingus už kampo šypsena išnyko.

-Delane, labas rytas, - pasisveikino pro šalį praeinantis Akrajus.

-Labas, Darenai, ko toks oficialus? - Kira vėl užsikabino dirbtinę šypseną.

Darenas buvo vienas iš nedaugelio Kiros draugų Centre. Jis buvo panašaus amžiaus, smulkaus sudėjimo. Įprastinius akinius šiandien buvo pakeitęs spalvotais lęšiais, o juodus plaukus raudonais galiukais žaismingai sukėlęs į viršų. Per visus metus Kira niekaip neatsistebėjo tokia keista Akrajų įvairove. Vieni buvo pašėlę, kaip Darenas, antri visiški karštakošiai, treti - rimtuoliai, kiti labai paprasti. Visas Centras buvo lyg didžiulis skirtingų rasių, pažiūrų, pomėgių ir amžių skruzdėlynas.

-Ar tik nemačiau nubėgančio išsišiepusio Mikelandželo? - Darenas pakraipė galvą ir sulėtino žingsnius, prisitaikydamas prie Kiros, - Tu per daug gera tam vaikiui. Pasigirs pasiuntinukams draugams ir nė nepastebėsi, kaip būsi apspista mažių.

-O man jis patinka. Labai primena vieną pažįstamą merginą, - Kira pasuko kairėn, Darenas paskui, - Tu čia mane sekioji, ar kaip čia taip? - pajuokavo.

-Ne, nesekioju. Vadas kvietė, - Darenas papurtė galvą, pamatęs pakeltus Kiros antakius, - Niekaip nesuprantu, kokio velnio jis kvietė ir tave. Gi tik prieš dvi paras grįžai iš tos painiavos Egipte. Parvežei porą vertingų rankraščių, nusipelnei poilsio.

-Juk žinai, Darenai, kad į Centrą atvykau ne poilsiauti, - neva įsižeidusi paklausė Kira, bet puikiai suvokė, kad draugas teisus. Jos kojas dar nebuvo atsigavusios po sunkios kelionės pėsčiomis, keletas žaizdų, patirtų per nesėkmę susidūrus su keliais Drakonais, dar skaudžiai tvinkčiojo po storais tvarsčių sluoksniais.

-Tikėkimės, kad siųs, kur šilta, - nusižiovaudamas tarė vaikinas.

-O aš, kaip tik, nebenoriu niekur, kur karšta, bent keletą metų, - nukirto Kira, paglostydama įrudusią odą.

-Taip nesąžininga. Tu visada keliauji ten, kur gražiausia, o man lieka prakeiktoji Antarktida.

-Tik jau nereikia, - Kira prunkštelėjo.

Centro vadovo kabinetas neatrodė niekuo ypatingas, kol nežinojai, kad jo langų nepramuštų net raketos, o kiekviename kampe, už slaptų įėjimų, pilna įvairiausių ginklų.

-Sveiki, jaunieji Akrajai, - šaltu balsu pasisveikino plačiapetis vyras, Dareno linksmai vadinamas “vadu”. - Gvinetė duos jums anketas, tačiau noriu trumpai apžvelgti kelionę.

Didžiulis ekranas už jo mirktelėjo ir įsijungė. Per jį driekėsi įstabaus grožio uolos vartai, apsusti bekraštės jūros.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

-Tai Gozo sala. Nersite keliuose nuskendusiuose laivuose, kuriuose turėtumėte rasti keletą senų, Akrajams vertingų, pergamentų ir galių turinčių medalionų. Saloje siaučia demonas, teks pasirūpinti ir juo. Keliausite keturiese, turite dvi savaites laiko. Galite sutikti Drakonų, taigi būkite atsargūs. O dabar šliaužkite pas Gvinetę ir atsiimkite anketas. Ir… Delane, tu būk ypač atsargi, - vado akys blykstelėjo.

Patiko (16)

Rodyk draugams

Parašė Meli 2011-03-20 22:01
Žymos: Arenas, fantastika, fantasy, istorija, Kira, meilė, mistika, mitinės būtybė
Įrašo kategorijos: Be temos.