Ten, kur nuveda kraujo troškimas. 11 skyrius.
Viešbutyje ketveriukė pavakarieniavusi išėjo į atskirus kambarius, prieš tai susitarę susitikti po valandos, kad pasivaikščiotų po Romą.
Kiekvienas kambarys turėjo po atskirą vonios kambarį. Čia buvo dvivietė lova su baldakimu, plačiaekranis televizorius, įtaisytas sienoje, spinta, kavos stalelis, rašomasis stalas, mini baras… Kira nesuprato, kaip Centras gali leisti savo samdiniams tokią prabangą.
Mergina kurį laiką gulėjo vonioje, po to iš mini baro išsiėmė buteliuką šalto mineralinio vandens ir iškratė visą kuprinės turinį - keletą knygų apie Akrajus ir Hekrajus, pinigų smulkioms išlaidoms, pirštines ir akinius nuo saulės. Visą kitą parūpindavo Centras.
Atvertus vieną iš senų knygų, ant žemės nukrito kažkoks popiergalis. Kira stvėrė jį, galvodama, kad tai vienas iš puslapių ir dabar teks tvarkyti knygą, tačiau tai pasirodė, buvo juosvomis dėmėmis išmargintas laiškas.
Mieloji Ofelija,
Tavo žinia mane sukrėtė. Negaliu patikėti, kad Kirtas Arijotas pasirodė esąs vienas iš tų prakeiktų paukštpalaikių. Tokie kaip jis ir aš, visi, turi būti sunaikinti, nes kol gyvens nors vienas iš dviejų prieštaringųjų klanų, niekas kitas negalės gyventi ramiai. Girdžiu, kaip kažkas sėlina laiptais - sugirgždėjo sunkiosios durys. Žinojau, kad ateis diena, kai jie ateis manęs pasiimti. Mano meile, mano gyvenime… Kad ir kur nukeliaučiau po šiandienos, visą likusį gyvenimą lauksiu Tavęs. Siunčiu žinią popieriumi, nes rankos per daug dreba, kad galėčiau susisiekti mintimis. Atėjo mano laikas iškeliauti. Jaučiu, kaip iš senų kovos žaizdų tuoj ims sunktis naujas kraujas. Išsiunčiu šį laišką su ugnimi, su savo sielos broliu feniksu. Kaip jau sakiau, bet kuriam iš paukštpalaikių reikia išskristi. Sudie…
Kira išmetė laišką iš rankų - likusią jo dalį buvo nuplovęs kraujas. Štai iš kur tos keistos dėmės.
Kažkas pasibeldė į duris. Kira paslėpė laišką tarp knygos puslapių, ir visas knygas sugrūdo giliai į kuprinę.
-Prašom! - šūktelėjo.
Į kambarį įkišo galvą Darenas.
-Jau einam! - jo balsas skambėjo kaip nekantraus vaiko.
Darenas kone ištempė Kirą iš kambario, kur jau laukė Volframas ir Daniela. Jis vis dar skaitė tą pačią knygą, o Daniela stovėjo atsirėmusi į sieną, žiūrėdama į kažką, ko kiti nematė.
Miestas buvo tikrai nuostabus naktį, net nereikėjo gido, nes Volframas žinojo visas įdomiausias vietas ir jų istoriją. Miestas, nors ir buvo vėlyvas vakaras, tiesiog ūžė. Visur aplinkui buvo pardavinėjami užkandžiai, prieskoniai, papuošalai. Kira sustojo prie vieno iš kioskelių ir į rankas paėmė vieną iš pakabukų.
Pavartė jį rankose, stebėdama gražų darbą ir padėjo atgal į vietą. Atsisukusi nebepastebėjo nė vieno iš likusių trijų. Pakėlusi galvą aukščiau apžvelgė visą gatvę ir tolumoje pamatė šmėžuojantį Volframo paltą. Netrukus juos visus pasivijo ir, supratusi, apie ką kalbama, pritarė Volframui sustoti kavinukėje.
-Atleiskite, panele, kažkok vyriškis paprašė jums tai perduoti, - padavėja įteikė Kirai paketėlį, susuktą rudu popieriumi, kartu su kava.
-Jūs neapsirikote? - Kira nustebo,bet atsisukusi pamatė, kad padavėja jau prie kito staliuko.
Volframas ir Darenas gūžtelėjo pečiais. Danielai tai nepasirodė labai įdomus įvykis, ji tik tyliai žiūrėjo į paketą, prie lūpų priglaudusi puodelį.
-Man atplėšti, ar ne? - vaikinų paklausė Kira.
-Neplėšk, - pirmąkart per visą kelionę prabilo Daniela, - Užuodžiu drakoną.
Volframas paėmė paketėlį iš Kiros ir užsimerkė.
-Tu teisi, - galų gale pasakė, - bet neatrodo, kad jis būtų prikrautas neigiamos energijos. Kad ir kas tai būtų, manau, kad galima atplėšti.
Paketėlis vėl atsidūrė Kiros rankose. Ji drebančiais pirštais atplėšė galiukus ir išvyniojo iš popieriaus mažą ritinio formos dėžutę. Joje gulėjo tas pats medalionas, kurį eidama apžiūrėjo Kira.
Kad ir kur eitumei, Kira…
Buvo parašyta kortelėje šalia jo. Tas, kuris atsiuntė dovaną, nepasirašė…
Arenas traukė Romos gatve. Jis atrodė labai susikrimtęs ir piktas.
-Atidavei papuošalą? - paklausė prie jo netikėtai prisistatęs vyras.
-Taip, - pro dantis iškošė vaikinas.
-Puiku, vampyre. Žinai, ką turi daryti dabar.
Arenas paspartino žingsnį, o kai atsisuko pažiūrėti, ar jo neseka, vyras jau buvo išnykęs tarp žmonių..
-Aš išdavikas, - pats sau sukuždėjo ir pakėlęs palto apykaklę, nė nesižvalgydamas pasuko į skersgatvį.
^^^
Visiems, kuriems kilo klausimas, kodėl tokie panašūs Areno ir Dareno vardai - galbūt neteisingai kirčiuojate. arE(kairinis)nas ir dA(neskiriu aš to dešininio ir riestinio)renas. :)
Ačiū tiems, kurie skaito. Kaip visada - Jūsų, Meli.
Patiko (17)